Road trip 2018. (1) Pirma diena. Skrydis, kamščiai ir ausų kištukai.

« Skaityti įžangą

Nesvarbu kur skrendat, debesis pro langą fotografuoti visada privaloma.

Išskridom iš Rygos. Turėjom trumpą sustojimą Stokholme, o tada jau ilgą varginantį apie 10 valandų skrydį į JAV.

Viskas tradiciškai: kelionė iki oro uosto, check-in, pasų kontrolė, nuobodus laukimas, skrydis, vėl nuobodus laukimas, dar nuobodesnis skrydis… Tiesa, tik dviems iš mūsų tradiciškai. Vienam tai buvo pirmasis skrydis gyvenime. Neblogas krikštas – pirmas kartas ir iškart keturi skrydžiai. Bet eksperimentas pavyko.

Man patiko, kad Norwegian ilguosiuose skrydžiuose turi neblogą “entertainment” ekraną, kuriame galima pažiūrėti filmus, per jį užsisakyti užkandžių ar gėrimų ir iškart atsiskaityti prie ekrano perbraukus kortele. Bet įdomiausia pažaisti viktoriną ir tiesiogiai pasivaržyti su kitais keleiviais. Skrydžio pabaigoje nuo tos viktorinos jau skaudėjo galvą ir akis, bet užtat žinojom beveik visus klausimus atmintinai ir buvom išeikvoję beveik visas kuo durnesnių slapyvardžių idėjas. Aišku, buvo tokių, kurie irgi stengėsi neatsilikti. Vienas geresnių buvo “jei kas nepatinka – ateik į 26C” Nebloga idėja, ypač jei tai net ne tavo vieta. Reiks kada panaudoti.

Sėdim ir laukiam kol mus nugabens į tikslą.

Kas nepatiko, tai kad iš kiekvieno dalyko Norwegian stengiasi išspausti papildomą centą. Ne veltui pigių skrydžių bendrovė. Net ausines turi nusipirkti, kitaip negali žiūrėti filmų (pvz. Lufthansoje išdalindavo prieš skrydį). Padariau klaidą, nepasiėmiau savųjų, tai teko pirkti jų apgailėtinos kokybės ausines (nors ir pigias) ir vistiek beveik nieko negirdint “mėgautis” filmais.

Kai pagaliau atvykome į Oaklandą, dar teko atstovėti eilėje prie imigracijos kontrolės. Po visų šitų skrydžių ir ceremonijų iškart ėjom pasiimti automobilio iš Hertz. Laimė, kad nereikėjo stovėti eilėje, galima beveik iškart atsiimti auto, nes buvom užsiregistravę jų Gold Plus programoje. Nelaimė, kad vis tiek teko užsiimti šiokiu tokiu popierizmu, nes dar reikėjo pridėti du papildomus vairuotojus. Bet užtat smagiai pasišnekėjom su registratūroj dirbančiu vyriškiu. Pusiau juokais pusiau rimtai išsišnekėjo, kad pats greitai planuoja atvykti į Lietuvą. Bent jau porą miestų žinojo, tai gal kartais ir nemelavo, ką gali žinot.

Gavom “upgrade” ir galėjom išsirinkti kažką iš aikštelėje stovinčių full size sedanų vietoje numatytos VW Jetta. Ką ten labai išsirinksi, vos kojas pavilkom po skrydžio. Apėjom kelis kieme stovinčius variantus ir apsistojom ties Chevrolet Malibu. Kaip sako patarlė, nuomotam automobiliu į žibintus nežiūrima. Gal ir reikėjo pažiūrėti, nes variklis, kuris, kaip paskui paaiškėjo, buvo, berods, 1,5 litro tūrio, tapdavo pagrindine mūsų pokalbių tema važiuojant beveik į kiekvieną kalną ar nuo jo. Inkštė, rėkė iš paskutiniųjų ir nuolat “pamesdavo” kruizo kontrolės nustatytą greitį. Inkštė jis, inkštėm ir mes, bet paskui apsipratom ir tiesiog pjaudavom po kalnus išnaudodami nuokalnes, oro pleištus, vėją ir visas kitas įmanomas stichijas.

Pirmieji kilometrai Kalifornijoje.

Kai gavome automobilį jau vakarėjo. Reikėjo nuvažiuoti dar keliasdešimt kilometrų iki pirmojo mūsų motelio Ričmonde, o jau kitą rytą turėjom pajudėti link San Francisko ir kuo daugiau jo apžiūrėti. Po kelionės buvome jau gerokai pavargę ir alkani, o kaip tik pakliuvome į patį piką. Kadangi neturėjome interneto ir Waze, teko naudotis maps.me offline žemėlapiais be realių eismo atnaujinimų. Tai ir pasismaginom. Kartais greitkelis išsiskirsto į tiek daug atsišakojimų ir nuvažiavimų, kad navigacija tiesiog pripiešia “makaronų” vienas ant kito ir nebeaišku, kuris “tikras”. Netoli Ričmondo pasirinkom ne tą išvažiavimą, teko improvizuoti, bėgti iš kažin kur vedančio mokamo kelio per neaiškią aikštelę ir sukti dar vieną ratą. Besukdami atsirėmėm į nemažą kamštį. Nuostabi pradžia.

Vakare dar apsilankėm Ričmondo Walmarte, apsipirkom kelionei vandens ir užkandžių. Nebegaišom laiko, nes jau temo, tad užsukom į šalia Walmarto esančią In-N-Out burgerinę pagaliau kažką suvalgyti. Aplink daugybė panašių standartinių greito maisto restoranų ir visur masė žmonių. Visi stovi eilėse prie drive-in, neša take away maišus iš visų kampų ir valgo savo greitą trečiadienio vakarienę. Vos priėjom prie kasos, darbuotoja iškart paklausė, iš kur esu. Matyt po kelionės atrodėm visiškai kontūzyti ir pasimetę sistemoje. Pasakiau, kad iš Lietuvos. Sakau, kad tikriausiai tokios net nežino. O ji iškart – “kaip tai nežinau!”. Pasirodo, jos kažkokios giminės vyras iš Lietuvos. Antras kartas per vieną dieną. Užmiršau paklausti, gal tas jos giminaitis dirba Hertze. 

Apsistojome Sure Stay Plus Hotel. Kažkoks Chevron naftininkų darbininkų motelis. Patys kambariai nenušiurę, tvarkingi. Vonios kambarys irgi geras. Registruojantis į motelį dar nusistebėjau, kodėl čia siūlo nemokamai pasiimti ausų kištukus. Galvoju, kaip gerai, pagalvota ir apie tuos, kurie sunkiau miega. Nė velnio – apie penktą ryto kažkur kaimynystėje esančiose statybose pradėjo kalti, gręžti, važinėti ir dar bala žino ką daryti. Tai taip ir nebeužmigau. Va tam ir tie kištukai.

Hotelis, motelis ar kad ir kaip jį pavadinsi.

Pailsėjom, ryte pavalgėm šiokius tokius jų duodamus pusryčius ir išjudėjom apžiūrėti San Francisko. Tą dieną jau buvo mano eilė vairuoti.

Antra diena. San Franciskas ir paskutinis mano Taco Bell. »

Patiko? 6

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *