Savaitgalis Kijeve

Daug kas žiemą stengiasi pabėgti į šiltus kraštus. Aš tuo metu savaitgaliui keliavau iš šalto Vilniaus (tuo metu buvo apie minus 2 laipsnius, rimtesnis šaltis dar tik kėsinosi atslinkti) į dar keliais laipsniais šaltesnį Kijevą. Kadangi nuolat prisimenu prieš porą metų vykusią kelionę į Ukrainos vakarinę dalį, kuri man paliko tikrai nemažą įspūdį, ne tik kad nebijojau šalčio, bet ir laukiau šių kelių dienų Kijeve.

Turiu pastebėti, kad sudarytos puikiausios galimybės pailsėti savaitgalį Ukrainos sostinėje. Skrydis labai patogus, penktadienio dieną. O atgal taip pat grįžtama sekmadienio vakare. Galima tiesiog trumpai pabūti, patyrinėti miestą, restoranus ir suktis atgal. Ir visa tai atsieis pigiau, nei poilsis kokiame nors SPA.

Tradicinė lėktuvo nuotrauka prieš išskrendant. Kaip be jos…

Išskrendant kaip tik pasitaikė šiokia tokia pūga, tad teko pasigrožėti ir nutirpdomais lėktuvo sparnais ir visa sniego valytuvų flotile. Vos pakilus virš debesų viskas absoliučiai pasikeitė. Vietoje pilkumos už lango saulė kaitino taip stipriai, kad prilietęs savo uždarytą langą beveik nusideginau pirštus.

Takas nuvalytas, sparnai atitirpdyti, valytuvai jau ilsisi. Priekaištų “ir vėl kelininkai nepabarstė” negirdėti.

Kai nusileidom Kijeve nusprendėm iki centro judėti autobusu. Čia viskas vyksta be jokios sistemos. Pirma visiems leidžiama susidėti daiktus į bagažo skyrių, tada susigrūsti vidun. Įsigrūdęs pamatai, kad vietos viduje nebėra ir teks stovėti kaip silkėms statinėj, bet išlipti nebelabai išeina, nes daiktai jau užversti kitų daiktais. Aišku, tada kontrolieriai aprėkia, kad “kam čia susigrūdot” ir braunasi per visus tikrinti bilietų. Šiaip jau gavosi visai pigi pramoga, nes bilietų kainos tikrai juokingos, tai kodėl nesudalyvavus šitam mažam chaosėly.

Ši “KOLORIT” mašina galėtų šiek tiek kolorito paskolinti ir aplinkiniams pilkiems mūrams.

Pradedam važiuoti per Kijevo priemesčius. Prie gana pilko niūroko oro prisideda ir pilki gigantiški keisčiausių formų pastatai monstrai. Tokių godzilų su įvairiausiais bokšteliais, tilteliais ir kitom įmantrybėm pilnos Kijevo apylinkės. Jei pas mus prie didmiesčių tiesiog pilna apšiurusių blokinių niekuo neišsisikiriančių daugiaaukščių, tai čia jie kiekvienas su charakteriu. Ir daug daug didesni.

Architektūros stebuklai.

Netrunku pastebėti, kad daugybė mašinų su latviškais ir lietuviškais numeriais. Aukso amžius šitos automobilių registravimo spragos išnaudotojams jau baigiasi, bet tokių mašinų dar pilna.

Penktadienis, tad teko gerokai palūkuriuoti kamščiuose. Ilgokai brovėmės iki centrinės stoties, tada gatvėje pasigavom taksi, kad nuvyktume iki savo gyvenamosios vietos. Vairuotojas iškart perspėjo, kad šiandien teks ilgokai pasistumdyti eisme. Taip ir buvo. Per tą laiką padiskutavom, kad kaip tik tą dieną į Kijevą atskrido ir mūsų prezidentė. Aišku, neišvengėm tradicinių klausimų apie politiką ir apie algas. Kaip be jų.

Kol laukiam kamštyje galim paveizėti į gatvėje uždarbiaujančius zebrą ir žirafą. Čia spėjau užfiksuoti tik zebrą, žirafa po darbo dienos jau buvo nusiėmus kostiumo galvą ir slinko namo ilsėtis.

Į vietą nusigavom jau vakarėjant. Mūsų butas, pasirodo, buvo visai šalia Lietuvos skvero. Tiesiog pastebėjom eidami.

Praeiviai būriuojasi prie ženklo.

Apsigyvenom Sofivskaya gatvėje, beveik centre, labai patogioje vietoje. Nepasigailėjom, kad užsisakėm šiuos apartamentus, nors ieškojom ilgokai. Keturiems žmonėms rasti vietą gyventi ne viešbutyje nėra taip parasta. Booking’e ir AirBNB apartamentų centre pilna, bet visus juos pavadinčiau “pusiau euroremontuotais”. Dažniausiai kokie pora kambarių būna gerai įrengti, bet vis koks vienas tradiciškai paliktas nepabaigtas. Vis palikta kokia sovietinio stiliaus virtuvė ar vonia. Na, bet šitie buvo vieni iš tų retų kur viskas įrengta gerai. Vietomis netgi pabandyta šiek tiek paimprovizuoti ir sukurti kažką panašaus į New York buto stilių, ar viešbučio pojūtį. 

Interjeras pagražintas lemputėmis.

Aišku, tas stilius su Ukrainietiškais prieskoniais. Ir su aukštojo mokslo reikalaujančia išsilankstančia klibančia sofa, kurią bandėm sudėti kokias dešimt minučių.

Sofa – dėlionė. Vyksta improvizacija. Sofa šiek tiek palūžusi. Mes nepalūžom.

Buvom alkani, tai nusprendėm susirasti neblogą vietą pavakarieniauti kažkur netoliese. Pabandžiau pasikliauti Trip Advisor rekomendacijomis, bet teko šiek tiek nusivilti. Kijevas restoranų miestas, bet nebūtinai visi geri. Tenka aplankyti ne vieną, kol supranti, kur gali tikėtis tikrai gero maisto. Pirma vieta buvo Spotykach, atseit tikro ukrainietiško maisto spotas. Vieta daugiausiai lankoma užsieniečių turistų, nes kainos ne pačios mažiausios, o ir aplinka bandoma sukurti solidesnė. Bet pats maistas tikrai vidutinis.

Eklerai su silke? Hmm…

Valgėm įvairius patiekalus, niekas nepaliko įspūdžio. Barščių tikrai galima rasti geresnių. Kijevo kotletas irgi blankus (šitą paskui ragavom beveik visur, nes dar prieš važiuodamas juokais sakiau, kad reikės rasti geriausią Kijevo kotletą Kijeve).

Pirmasis kotletas.

Vienintelis įdomesnis dalykas – išeidami gavom po pakelį sėmkių “kad kelelis nedulkėtų”. Tos sėmkės buvo gal skaniausios iš visos vakarienės…

Šiek tiek pagliaudymui.

Vakare dar apvaikščiojom šiek tiek centro. Spaudė šaltukas, tai ilgai neužsibuvom. Pabaigai dar šiek tiek apsipirkom Globus prekybcentyje Maidano aikštėje. Vėliau ten grįždavom gan dažnai.

Naktinis vaizdas. Šaltukas spaudė kaip reikiant.

Nusipirkau Kyivstar kortelę telefonui. Kaina juokinga, mėnesiui gal pora eurų su neribotu internetu. Labai pravertė vėliau važinėjant Uberiu, nes ir jo kainos čia tikrai mažos ir tai bene pats patogiausias būdas keliauti po miestą.

Šaltas vakaras.

Tas Globus prekybcentris įsikūręs po žeme. Iš tikrųjų Kijeve požemių pilna. Visur vien požeminės perėjos, metro stotys ir panašiai. O jose pilna kioskelių, prekybcentrių ir kitokių įvairiausių įstaigų. Gyvenimas virte verda, tikras požemių pasaulis. Man Kijevas priminė kažkada skaitytą knygų ciklą “Tuneliai”.

Vėsus rytas. Balandžiai ne kvaili. Iš poženių grotelėmis sklinda šiltas oras, tad jie šia nemokama komunaline paslauga ir pasinaudoja.

Kitą rytą nusprendėm tiesiog apeiti miestą. Beeidamas pasiėmiau kavos. Gatvėje daugybė kioskelių, kur galima nusipirkti “Arabica Special”. Perka daug vietinių, nusprendžiau pamėginti ir aš. Pasistumdžius eilėje ir sunepatoginus angliškai nelabai kalbančias pardavėjas, pavyko gauti ne pačio skoningiausio dizaino puodelį išsinešimui. Kava nebuvo gera, kaip ir kitose vietose, kur bandžiau vėliau, bet pagrindinį darbą atliko – šiek tiek išbudino ir šildė vaikštinėjant po centrą.

Ekspresyvus puodelis. Jei jau kava Special, tai toks turi būti ir puodelis!

Einant gatve pro akis nepraslydo šokolado imperijos Roshen parduotuvės. Buvo laikotarpis prieš Kalėdas, tad visuose tuose mini “Čarlio šokolado fabrikuose” žmonės krovėsi į krepšius kalnus saldumynų dovanoms. Šiek tiek prisikrovėm ir mes.

Gražūs papuošimai parduotuvėje.

Užėjom ir į Besarabijos turgų. Čia įsigijom tikrai skanių riešutų, bet reikia nepamiršti derėtis, nes kitą dieną “kaina su nuolaida” gali netikėtai būti didesnė, nei vakar be nuolaidos.

Skanių riešutų vietelė.

Kijeve populiaru iš transporto priemonių padaryti mini kavinukes. Matėm padarytą ir iš tramvajaus ir iš autobuso. Atrodo visai neblogai.

Kavinė tramvajuje.

Dar aplankėm rožinį universitetą. Tikrai ryškus, rožinei panterai patiktų.

Tokio universiteto nepražiopsosi, net jei esi ką tik į miestą atsikraustęs pirmakursis.

Užsukom į vieną iš bažnyčių. Joje už stiklo pilna priguldyta “šventųjų”. Atėję tikintieji išsirenka patį geriausią, pavalo tą stiklą su šalia padėtu skudurėliu ir pabučiuoja stiklą bei persižegnoja. Švelniai pasakius, vaizdelis keistokas.

Po šiais skliautais suguldyti šventieji.

Dar buvom vienuolyne, praėjom Aukso Vartus, matėm ežiuko rūke skulptūrą, prie kurio visi per ledą vos neužsimušdami ropoja nusifotografuoti, parduotuves oligarchams su face-control, psichedelinių reikalų parduotuvėlę menininkų rajone… Mieste judesys nemažas ir centre kai kur gali pasijusti kaip bet kokiame kitame Vakarų didmiestyje, o kai kur matyti aiškus kontrastas.

Aukso vartai.

Taip bevaikštinėdami ir bežioplinėdami atėjom iki parko, kuriame daug keistų skulptūrų. Pirmoji šiek tiek suglumino, jau net norėjom lažintis, ar tai skulptūra. Tiesiog ant suoliuko paklotas mygis, lyg koks benamis būtų pasitiesęs paklodę ir pagalvę. Iš tikrųjų čia skulptūra. Įdomiai…

Jau norėjau prigulti, bet čia tik skulptūra…

Aišku, aš nebūčiau aš, jei nebūčiau kvailoj skulptūroj pasidaręs kvailos nuotraukos.

Suvalgė…

Toliau, jau temstant, apžiūrėjom dar miesto, vis prisėsdami kur nors išgerti kavos ir ko nors užkąsti, kad būtų šilčiau. Miestas dar tik ruošėsi šventėms, nes viskas ten prasideda vėliau.

Kažkas dovanų gavo namą. Tiesa, pasibaigti reikės pačiam.

Per tuos “prisėdimus” porą kartų buvom tiesiog greitai užkąsti ir judėti toliau. Apsilankėm jų valgyklų tinkle “Puzata Hata”. Kažkas panašaus kaip “Delano”, tokia valgykla su padėklais kur susirenki ko nori, tik bogiau. Kažkas iš vietinių rekomendavo, kad visai neblogai. Tieisog paprastas ukrainietiškas maistas. Bet iš tikrųjų viskas buvo neskanu. Persūdyta, perkepta arba neiškepta ir panašiai… O aptarnavimas iš tolimųjų sovietinių laikų. Labai tolimų. Nusivylėm.

Kitą kartą irgi valgėm panašioje vietoje “su padėklais”, netoli Aukso Vartų. Iš išorės atrodė neblogai, kainos ne pačios mažiausios, kaip tokiai vietai, bet kai išsirinkom ko norim, pamatėm, kad viską tiesiog pašildo mikrobangėje… Iš visų dalykų buvo skaniausia Coca Cola… Panašu, kad vietose kur valgo vietiniai lankytis nelabai apsimoka. Geriau nueiti į normalesnį restoraną, sugaišti šiek tiek daugiau laiko, bet kainos labai nesiskirs, o kokybė bus visai kita.

Karštas vynas ir pyragėlis. Šitų tai jau taip lengvai nesugadinsi. Šalikas primena Latvijos vėliavą.

Paskutinė vieta kurią aplankėm tą vakarą mieste – Černobylio muziejus. Nedidelis, bet atmosfera leidžia prisiminti, kokia tai tragedija buvo. Ne ypač jauku tyrinėti žemėlapius, kuriuose matyti, kaip per Lietuvą slinko radioaktyvus debesis. Iš Kijevo galima užsisakyti ir turą į patį Černobylį. Gali trukti nuo dienos iki kelių.

Langinės iš katastrofos apylinkių. Praėjus trumpam laikui grįžusio gyventojo uždėtas užrašas “gyvena šeimininkas”, kad atklydėliai nesibrautų vidun ieškoti vertingų daiktų.

Vakare nusprendėm papietauti “slaptame” restorane Ostannya Barikada. Slaptas, bet visi apie jį žino ir kalba. Įsikūręs tame pačiame Globus prekybcentryje. Surasti taip paprastai nepavyks, teks pasidomėti kaip įeiti (reikia patekti pro paslėptą įėjimą ir pasakyti slaptažodį). Na gerai, to slaptumo iš tikrųjų ne tiek ir daug, nes yra kas rezervuojasi iš anksto. O kiti tiesiog stovi eilėje bare prieš įėjimą, gurkšnoja vyną ir laukia, kol pakvies. Slaptažodžio per tokį šeštadieninį antplūdį net nebeklausė. Slaptos sienos taip pat nereikėjo ilgai tyrinėti, nes paslėptos durys nuolat varstosi dėl daugybės lankytojų.

Slapta siena.

Pats restorano interjeras tikrai įdomus. Yra kelios erdvės su visokiom įdomybėm. Pavyzdžiui, suolas prie baro tiesiog ima ir išvažiuoja pro sienoje prasivėrusią skylę. Taip pat sėdint galima gyvai matyti kaip atviroje virtuvėje gaminamas jūsų maistas. Vis kažkas įdomesnio.

Virtuvėje judesys.

Vieni sako, kad maistas čia nėra labai jau ypatingas (nors geras). Kiti – kad vienas geresnių. Aš per daug nesitikėjau, bet iš tikrųjų man viskas patiko. Čia ir Kijevo kotletas buvo tikrai skanus, ir virtiniai (kurių saldi versija panaši į čekiškus knedlikus, o tie, kur su ančių kepenėlių paštetu, tiesiog buvo labai skanūs), ir net burgeris… Paragavom daug ko, kainos nėra ypač aukštos, žinant, kokia “hyped” vieta. Grįžčiau ir dar kartą.

Šis Kijevo kotletas man patiko.

Kitą dieną iš pat ryto keliavom į karo muziejų. Išsikvietėm Uberį. Tikrai nebrangu ir patogu, ypač jei važiuojat keliese. Tiesa, automobiliai čia ne Prius’ai, kaip Lietuvoje, o, dažniausiai, gerokai pasenę amerikietiški ar azijietiški sedanai. Kai paklausėm apie automobilių amžiaus limitą, pasakė, kad tokį dalyką Uberis tiesiog atšaukė. Todėl kartais gatvėje gali pamatyti vos purpsinčią keliasdešimties metų senumo mašiną su iš tolo šviečiančiu ant durų užklijuotu Uber ženklu. Svarbu važiuoja. Juk, jei trūksta, visada galima pasiimti ir Uber Black ir važiuoti su kokiu nors S klasės Mersedesu…

Išnyra iš rūko. Apačioje – muziejus.

Muziejuj apžiūrėjom tankus, lėktuvus, sraigtasparnius ir kitą techniką. Viduje po didžiuliu “Motherland Monument” yra daugybė ekspozicijų. Visas antrasis pasaulinis karas ir jo šiurpūs niuansai vienoje vietoje.

Eksponatai salėje.

Tiesa, pradžioje yra ir ekspozicija iš dabar vykstančio karo. Savadarbės pašautos šarvuotos mašinos, ginklai, kita įranga ir kovotojų, dažnai prieš tai buvusių tik paprastų piliečių, istorijos iš fronto…

Kiekvienoje ekspozicijos salėje sėdi vienodo kirpimo moterytės. Tieisog viena kitos kopijos. Visos vienodom šukuosenom, vienodais žvilgsniais ir vienodo “paslaugumo”. Jei ko nors paklausi, dažniausiai joms sukelsi baisų nepatogumą (“ir vėl tie turistai su savo kvailais klausimais”). Nenuostabu, kad kartais ir užmiega savo kėdėje salės viduryje. Juk visas darbas – nuo ryto iki vakaro tiesiog būti salėje. Toks prižiūrėtojo darbas muziejuose atrodo lyg baisiausia kankynė.

Dar ten yra ir sovietinis bufetas. Jei kas prisimenat tuos laikus, tai čia bus grynai tas pats. Toks pat interjeras, aptarnavimas ir kava. Lyg sustojus laikui.

Karo technika.

Muziejaus lauke galima apžiūrėti kelias atskiras didelės technikos ekspozicijas. Vienur sustatyti tankai ir šarvuočiai, kitur lėktuvai, sraigtasparnis… Į lėktuvą ir sraigtasparnį galima įlipti, o naikintuvas buvo “uždarytas”. Viskas gan prastos būklės, bet jei ką domina šitie dalykai, rekomenduoju pašmirinėti po vidų.

Įsijaučiau į piloto vaidmenį. Iš izoliacija apvyniotos rankenos galima spręsti, kad aš toks ne pirmas.

Tą dieną pietus valgėm jau anksčiau nusižiūrėtoje vietelėje Chicken Kyiv. Čia vėl išbandėm Kijevo kotletą ir jis tikrai buvo skanus.

Kijevo kotletas. Skanus, ką čia ir bepridursi.

Jie taip pat turi įdomiai vartomą meniu – tokį, kaip vaikiškos trimatės knygos, su verčiant iškylančiomis iliustracijomis.

Desertas. Atrodo gražiai, bet stebuklų nebuvo.

Maistas buvo geras, tai nusprendėm kitą dieną pavalgyti ir pusryčius. Pusryčiai įspūdingi nebuvo. Kaip ir desertai. Tikriausiai todel ir vadinasi Chicken Kyiv, o ne Desserts ar Breakfast. Na, bet Kijevo kotleto čia paragauti ateiti tikrai galima.

Įėjimas.

Tam vakarui turėjom nusipirkę bilietus į baletą, tad popietę prieš jį nusprendėm paskirti apsipirkimui. Visgi buvo prieššventinis laikotarpis… Tiesa, į ES įvežti nei mėsos nei pieno negalima, tad nei jų garsiojo pašteto, nei kondensuoto pieno prisikrauti negalėjom. Bet šokoladų ir šiaip visokių niekų – kodėl gi ne.

Užėjom ir į elektronikos parduotuvę, tokį vietinį “Topo Centrą”. Kainos didesnės nei Lietuvoje, bet pavarčius prekes rankose, kartais kažkaip kyla abejonė, ar čia tikrai Sony, o ne kokia kopija iš AliExpress.

Bevaikštinėdamas po tą parduotuvę pamačiau ir elektrinius motociklus bei paspirtukus. Motociklas iš toli pasirodė labai panašus į KTM. Pats vairuoju KTM, tai atkreipė dėmesį. Net pagalvojau, kad gal čia koks naujas jų modelis, nes EX-C Freeride tai jie juk gamina. Bet vos priėjus arčiau viskas pasidarė aišku. Tiesiog kažkoks jų vietinės gamybos motociklas pavadinimu… “Like.Bike KTM”. Su nukopijuotomis dizaino formomis ir net svetimo KTM brando panaudojimu pavadinime… Pas mus taip nelabai prasisuktum.

Pasijuokęs pabandžiau apžiūrėti atidžiau. Palietus plastikus ar šiaip detales baisu, kad jie nesutrupėtų tiesiog rankose. Priekyje prie rato sumontuotas garsinis signalas, link kurio einantys laidai tiesiog palikti be jokios izoliacijos atviroje vietoje, kur turėtų nuolat taškytis vanduo… Kaina? Berods 3500 Eur. Maksimalus greitis – 100km/h ir 100 km atstumas vienu įkrovimu. Aišku, Kažin ar ir pusę tiek išspaustum.

Pasirodo, čia toks Like.Bike verslo modelis. Turi jie prikopijavę Ducati, Hondos ir kitokių dizainų, tiesiog uždeda panašius plastikus ir nusipirkęs tokį elektrinį aparatą gali skrieti Kijevo gatvėmis su vėjeliu. Iki pirmos rimtesnės duobelės, arba kol išbyrės varžtai.

Apsipirkę vakare patraukėm į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Vos įėjus teatras tikrai padarė įspūdį. Patiko tiek salė, tiek atmosfera visame pastate. Gražu.

Kol laukia prad=ios visiems būtinai reikia nusifotografuoti. Ir taip, aš matau, kad šitoj panoramoj nukirpta viena ranka.

Kai kabinomės paltus rūbinėje pamatėm įdomų vaizdelį. Šalia viena kitos dirbo dvi moterytės rūbininkės. Viena labai jau primenanti matytas prižiūrėtojas karo muziejuje. Piktoka, ne itin besimėgaujanti savo darbu ir žioplinėjančiais neskubančiais paduoti paltų lankytojais. Na, o mūsiškė buvo daug linksmesnė ir dar susigalvojusi papildomą “versliuką” – rūbinės lankytojams siūlanti nuomotis teatrinius žiūronus. Daug kas ir nuomojosi, o ta piktesnė jos kaimynė su pavydu žiūrėjo iš šono.

Išsinuomavom žiūronus.

Pasibaigus pasirodymui teko gan paskubomis nešdintis iš teatro, nes vos užsidarius užsklandai darbuotojos pradeda “šluoti” lankytojus lauk. Jokių žioplinėjimų ir fotografavimų, darbas baigtas, laikas namo.

Po baleto nusprendėm aplankyti paskutinę nusižiūrėtą vietą – giliausią metro stotį pasaulyje. Taip taip, pasaulyje. Vienas bilietas kainuoja gal kokius 20 centų. Tiesiog nusiperkate žetoną ir keliaujate į stotį.

Plastikiniai žetonai. Padirbti gal ir lengva, bet neapsimoka.

Mes išvažiavome iš Teatralna stoties, nes ji buvo prie pat. Ir nepasigailėjom, nes tikrai Labai graži stotis. Ir taip pat Labai gili, nes gan netrumpai tenka važiuoti eskalatoriais žemyn, kol pasiekiami metro bėgiai.

Stoties skliautai ir šviestuvai.

O tas eskalatorius važiuoja labai greitai. Derini derini kaip padėti koją prie krašto, tik užlipi ir trūūūkt pirmyn. Įdomu, kaip tais eskalatoriais naudojasi vyresni žmonės, ar tik nenudarda žemyn.

Greitasis eskalatorius.

Tai va, apvažiavom ratelį: iš Teatralna į giliausią stotį Arsenalna, joje užsikėlėm ir vėl nusileidom eskalatorium, kad pajustume ar tikrai jau Tokia gili ir tada vėl metro grįžom namo.

Paskutinį rytą, kaip jau minėjau, papusryčiavom Chicken Kyiv ir pajudėjom link oro uosto. Vėl išsikvietėm Uberį. Atvažiavo žmogus, panašu, neseniai atvykęs iš kaimo ar šiaip gyvenantis apylinkėse. Dar šiek tiek susigėdo, kad visi netilpsim ir gal geriau kviesti kitą Uberį. Vairuotojas kažkaip orientavosi mieste, bet šiaip taip nusigavom iki oro uosto. Aprasojusiais langais, užkaitę lyg pirtyje nuo neišsijungiančio šildymo, nuspaustais šonais, bet nuvažiavom. Užtat pakeliui smagiai pasikalbėjom. Kaip visada – apie algas, gyvenimą pas juos ir pas mus ir… apie jo draugelį, kuris suinvestavo tūkstančius į Savo Žigulį ir dabar iki šių dienų važinėja išdidus kaip povas.

Tai tokia buvo kelionė. Savaitgalis Kijeve – tikrai nebloga idėja. Nėra ką planuoti, nes lėktuvai skraido dažnai ir patogiai. Tiesiog skrendat ir tyrinėjat.

Viena bonus rekomendacija: Viktoro Janukovyčiaus vila. Ten vyksta ekskursijos, tik jom prireiks pusdienio ar dienos. Užtat pamatysit absurdišką prabangą. Kažkada ją išlaikyti kainavo virš 70 000 EUR dienai… Mes nespėjom, bet jei dar kada čia būsiu, tai bus vienas iš tiklsų.

Patiko? 13

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *