« Pirma diena.Skrydis, kamščiai ir ausų kištukai.

Antrą dieną nusprendėm iš Ričmondo išvažiuoti per San Rafael tiltą, o tada sukti į San Franciską per Golden Gate tiltą. 

Kaip dažniausiai San Francisko apylinkėse ir būna, rytas buvo kiek vėsokas ir debesuotas. Tačiau dieną pasirodė saulė ir tapo šilta.

Vos išvažiavom iš motelio ir norėjom “užlipti” ant greitkelio, vėl patekom į rytinį kamštį. Pralaukėm gal pusvalandį kol sugebėjom įsilieti į pagrindinį kelią ir pradėjom normaliau judėti. Gerai, kad nieko niekad neplanavom minučių tikslumu, nes su tokiu eismu niekad negali žinoti kur pastrigsi.

Bet pagaliau pajudėjom. Ir kai užlipom ant San Rafael tilto prasidėjo pirmieji įspūdžiai. Tiltas tikrai gražus – kyla, leidžiasi, vingiuoja… Tiesiog verta pervažiuoti ir pasigrožėti. Įvažiavimo mokestis $5 lengvajam automobiliui ir galima susimokėti grynais.

Pasukom link garsiojo Golden Gate tilto. Dažniausiai visi prie jo fotografuojasi iš San Francisko, o mes pradėjom iš kitos pusės. Sustojom netolimoje aikštelėje, apžiūrėjom, tada nusprendėm dar šiek tiek pasivažinėti po Marin Headlands parką esantį šalia. Apsukom šiokį tokį ratelį: nuvažiavom iki Point Bonita švyturio ir atgal prie tilto. Tikrai graži vieta ta Point Bonita, bet praėjimas į jį tuo metu buvo uždarytas dėl rekonstrukcijos.

Dar ten yra visokių raketų paleidimo bazių konstrukcijų, užsilikusių nuo Šaltojo karo, o ir šiaip aplinkinės kalvos gražios. Ne veltui fotografai į jas nuo pat ryto tempia didžiulius objektyvus ir gaudo gražiausius kadrus.

Na, kol vietiniai gaudė kadrus, mes pagavome po kelią ramiai vaikštinėjančią stirną. Tikriausiai nesijaudino, nes žinojo, kad greitis mokyklos zonoje ribojamas. Iš pradžių nemandagiai pravažiavome, bet paskui grįžom atbulomis pasisveikinti. Ji draugiškai palaukė, o tada jau ramiai nuėjo savo reikalais. Tai ir nebetrukdėm.

Važiuojant per Golden Gate tiltą San Francisko pusėn irgi reikia susimokėti, kaina $8, tiesiog nuskaitomas automobilio numeris ir apmokėti galima vėliau internetu. Mes sustojome ir toje labiau tradicinėje (miesto) pusėje, ten irgi pasidarėme nuotraukų. Kampas tikrai geras, tik parkingas ne itin didelis ir kartais tenka palaukti savo vietos. Bet žmonės čia ilgai neužsibūna, nusifotografuoja ir važiuoja toliau.

Kol zujom tas kelias valandas aplink tiltą, supratom, koks jis iš tikrųjų didelis traukos centras. Ir ne veltui – mums jis irgi paliko didelį įspūdį, tad vėliau dar nusprendėm ir praplaukti po juo.

Prieš tai dar pajudėjome link San Francisko centro. Nusprendėm greitai apibėgti kelis dangoraižius, pamatyti garsiąją Transamerica Pyramid ir tuo pačiu kur nors užkąsti.

Kažkur Financial District (tikslaus užeigos pavadinimo dabar nepamenu) suvalgiau visai skanią Lobster Burrito. Bet labai ilgai neužtrukom, nes dar turėjom nemažai nuveikti.

Viena populiariausių prieplaukų yra Pier 39. Čia žmonės renkasi dėl dviejų pagrindinių dalykų: plaukti į turus keltais ir fotografuoti šalia prieplaukos tingiai riogsančius jūrų liūtus. Beje, jūrų liūtai čia tikros žvaigždės. Jie tiesiog mėgaujasi turistų dėmesiu, nes žmonės grūste grūdasi juos nufotografuoti. Jūrų liūtai stumdosi dėl geresnės vietos atsigulti ant medinių platformų, o žmonės stumdosi ant kranto dėl geresnio kadro. Ir taip visą dieną. Tiesa, visą dieną žmogus ten vargiai ar išbūtum, nes nuo tų “įžymybių” kvapelis sklinda toks, kad nosį riečia. Tikrai ne rožių aromatas.

Kruizą pasirinkom trumpą, apie valandos trukmės. Praplaukėm po Golden Gate tiltu, apiplaukėm Alkatrazo salą. Man šis turas labai patiko, nes plaukdamas gali atsipalaiduoti, užmiršti krante verdantį šurmulį ir tiesiog pailsėti.

Vėliau vėl nėrėm į miestą. Nusprendėm pravažiuoti žemyn garsiąja vingiuotąja Lombardy gatve. Kas žaidė GTA V, pasijus lyg vietiniai.

Gatvės apačioje nuolat šūkaudama pėsčiuosius lyg avis gano eismo reguliuotoja. O pėsčiųjų čia daugybė, visi su fotoaparatais rankose, zuja gatvėje ir gaudo kuo geresnį kadrą, pamiršdami, kad šalia važiuoja ir automobiliai. Vis dėl to moterytė linksmų plaučių ir atrodo, kad niekada nepavargs bėgioti nepaklusniems turistams iš paskos ir nepiktai priminti taisykles.

Iki Lombardy dar pasismaginom važiuodami garsiosiomis stačiomis San Francisko kalvomis. Privažiuoji prie sankryžos, o kas dedasi joje nesimato, nes įkalnė labai stati. Vaikščioti pėsčiomis būtų iššūkis, bet niekas ir nevaikšto. Beje, visi čia pakelėse mašinas visada stato susukę ratus į bortelius, kad nenuriedėtų. Matai nesusuktus ratus – garantuotai bus turistas. Vietiniai tokių juokų nekrėstų.

Antroje dienos pusėje nusprendėm nebejudėti į centrą, nes prasidėjo kamščiai. Pasirinkom aplankyti Golden Gate parką. Jis tikrai didžiulis, apėjom mažiau nei pusę. Toks pagal paskirtį primenantis Vilniaus Vingio parką, o pagal vaizdus labiau Palangos botanikos parką.

Vakare turėjom keliauti į pakrantės miestelį Santa Cruz, iš kur kitą dieną prasidėjo mūsų roadtripas link Los Andželo. Bet prieš tai desertui pasilikom Twin Peaks kalvą, nuo kurios atsiveria viso San Francisko panorama. Tokio įspūdžio tikrai nesitikėjau. Vaizdas labai geras. Ne veltui čia renkasi tiek žmonių. Kas atsikemša šampano, kas užtraukia žolės… Aplink zuja turistai, jaunimas ir… nuo kalno ridenasi šiukšlės. Toks Vilniaus Tauro kalnas, tik didesnis. Tikrai labai gera vieta užbaigti dienai, pachillinti. Bet kai mes atvažiavom buvo nežmoniškai šaltas vėjas, tai teko greitai pasidaryti porą pasišiaušusių nuotraukų ir judėti iš miesto link Santa Cruzo.

Pakeliui dar pavalgėm Taco Bell ant vandenyno kranto. Prasti tacos už porą baksų su nuostabiu vaizdu už tūkstantį. Tiesa, kai anksčiau buvau Amerikoje, tai Taco Bell buvo visai pakenčiama, todėl nesupratau, kodėl vis sklando tie visiems nusibodę juokeliai apie jų maistą. Bet ten suvalgiau tokios neaiškios konsistencijos taco, kokios gyvenime nesu valgęs. Įsivaizduokit, kad Čili pradėjo gaminti tacos, tai čia būtų lygiai tas pats. Ir dar užsigėriau saldžiai sūriu limonadu. Labai nesiplečiant, tokios kombinacijos mano organizmas taip ir nepriėmė. Daugiau ir nekartojau šitos klaidos, o kelionės metu draugai jau nebepraleisdavo progos ties kiekvienu Taco Bell pasiūlyti man pavalgyti ir pasijuokti…

Vakare pagaliau atvažiavom į Santa Cruz, apsistojom kažkokiame ne pirmos ir net ne antros jaunystės paplūdimio viešbutėlyje ir aš nuėjau miegoti, vis dar naiviai bandydamas suvirškinti tą nelemtą taco.

Prieš kelionę galvojau, kad San Franciskui užteks dienos. Bet čia buvo gal didžiausia klaida planuojant, nes jau pirmos dienos pabaigoje nesinorėjo iš jo išvažiuoti. Pabaigoje supratau, kad šis miestas man labiausiai patiko iš visų aplankytų. Tiek pastatais, vaizdais, savo unikaliomis kalvomis ir gatvėmis, tiek žmonėmis ir atmosfera. Kitą kartą mažiau laiko praleisčiau industriniame Los Andžele ir daugiau laiko skirčiau San Franciskui – miestui, kuriame norisi tiesiog būti.

Trečia diena. Highway 1. Visa diena kelyje. »

Patiko? 13