« Antra diena. San Franciskas ir paskutinis mano Taco Bell.

Naktį nesimatė, bet kai ryte atsikėlėm, tai balkone pasitiko grynai amerikietiškais vaizdelis. Šalia stulpe zvimbia kažkoks transformatorius, prie pat matosi pakrantė ir ryškiomis raidėmis užrašyta BOARDWALK. Gatvėje išsikrovinėja Coca-Cola sunkvežimis…

…išilgai pakrantės, virš pėsčiųjų tako tingiai linguoja keltuvai ant lynų. Tokie, kaip būna slidinėjimo kurortuose. Tik čia keleiviai ne įsisukę į pūkuotas striukes ir slidinėjimo akinius, o besižvalgantys įdegę poilsiautojai.

Sezono metu čia tikriausiai pilna poilsiautojų ir banglentininkų. Bet kai buvome mes, vyko posezoniai (ar priešsezoniniai) darbai. Vyrai dažė iškabas, lenteles, tvarkė aplinką. Paplūdimys buvo tuščias, tik benamiai kėlėsi po nakties praleistos palapinėse po tiltu į jūrą.

Tas tiltas prie jūros tikrai įdomus. Stovi jis ant kokio milijono medinių polių ir primena Palangos tiltą. Bet kai užlipi, net nesuprastum, kad jis medinis: išklotas asfaltas, zuja mašinos, pristatyta pastatų. Na, o poliai turi atlaikyti ne tik visas šitas konstrukcijas, bet ir riebius jūrų liūtus. Jie sugeba užsiropšti bet kur, kur yra kažkoks horizontalus paviršius prigulimui. Kartais net atrodo, kad juos ten kažkas tiesiog atveža ir padeda, nes neįsivaizduoju, kaip jie užsikabaroja į tokį aukštį. Guli, tradiciškai smirda ir kartais išskleidžia tokius garsus, kad vėl prisimenu tą vakarykštį nesuvirškinamą taco.

Šiandien turėjom apie 5 valandas važiavimo iki tarpinės stotelės Pismo Beach. Nusprendėm tuos 200 mylių įveikti garsiuoju pakrantės Highway 1. Pavydėjau Aurelijui, kad šiandien jo eilė vairuoti. Dar labiau pavydėjau tiems, kas važiavo kabrioletais. O tokių čia buvo vos ne kas trečias. Bet į kabrioletą trijų žmonių su bagažu nesukiši. Pagalvojau, kad čia būtų puiku pakeliauti ir su motociklais. Bet nepastebėjau, kad toks variantas būtų populiarus. Per visą dieną matėm tik kelis tokius keliautojus. Užtat pavyko pastebėti vieną kitą įdomesnį automobilį (pvz. Lamborghini Huracan ir Urus duetą, kuris labai derėjo šioje aplinkoje). Jei kam patinka automobiliai, tai pasidomėkit, gal pataikysit į Cars and Coffee automobilių suvažiavimus Malibu ar kur nors kitur.

Pradėjom atkarpą užsukę į 17 mile drive (įvažiavimas kainuoja apie $15). Tai tiesiog mokama pakrantės atkarpa su daug vietų sustoti, pafotografuoti, pasigrožėti krantais ir paplūdimiais. Daug kas čia stoja aikštelėse ir sėda pikninkauti. Tam yra pristatyta nemažai staliukų. Gera idėja pusryčiams. Galima šią atkarpą ir aplenkti, nes panašių vaizdų Highway 1 pilna, bet mums visai patiko.

Vienoje vietoje matėm šiek tiek atokiau esančią bendrą jūrų liūtų ir kažkokių paukščių salą. Tą salą jie pasidalinę tvarkingai, per pusę. Vienoje vietoje guli (ir, tikriausiai, tradiciškai smirdi) jūrų liūtai, o kitą nutūpę paukščiai. Tiesiog mandagiai sugyvena tarpusavyje ir dalinasi ribotu nekilnojamuoju turtu.

Vienas pagrindinių objektų pakeliui yra Big Sur ir Bixby Creek tiltas. Aš ir Aurelijus nusprendėm palypėti žemyn ir atrasti geresnį kampą nuotraukai. Tadas pasiliko aikštelėj, nes nėra didelis aukščio fanas. Kol jis galvojo, ką reikėtų daryti, jei Aurelijus su visais nuomotos mašinos rakteliais nugarmėtų žemyn, mes belaipiodami aplipom molingomis dulkėmis ir porą kartų iš tikrųjų slystelėjom prarajos link.

Dar važiuodami radom kažkokį nusukimą, kuris veda į uždarą paplūdimį. Amerikos standartais kelias buvo “baisus”. Prie įvažiavimo stovi darbininkai ir perspėja, kad važiuoti reikia atsargiai, vietomis nėra kur prasilenkti. Paklausė, ar tikrai norim. Pasirinkom važiuoti. Tarpeklyje nustojo groti radijas. Dar pagalvojau, kad tik neseniai buvau Kretoje, kur tokie keliai gan dažnas reiškinys ir nieko čia nenustebintų. Ir tada atvažiavom į paplūdimį, kuris kažkiek man iškart priminė Kretoje esantį Balos paplūdimį. Gal ne toks įspūdingas, mažesnis, lengviau pasiekiamas, bet kažkas panašaus. Puiki vieta tiesiog pabūti, nusimaudyti ar paropinėti uolomis.

Kelyje praleidom visą dieną. Pats kelias palei vandenyną platus, puikios kokybės. O svarbiausia, kad ilgas. Kiek esu keliavęs, niekur taip daug nesu važiavęs šalia vandens vingiuojančiais maršrutais. Ir dar kartą pasikartosiu – keliaujant dviese kabrioletas čia ne privalumas, o būtinybė.

Vakare dar sustojome pavalgyti pakelėje esančioje grilinėje. Jau sutemus atvykome į Pismo Beach. Vos įvažiavus miestelis pasirodė visiškai nuobodus. Iš pradžių nuvažiavom ne į tą motelį. Apsidžiaugėm, kad ne tas, nes atrodė prastai. O gavom dar prastesnį. Kaina už nakvynę buvo bene brangiausia iš visos kelionės, o motelis prasčiausias. Taip ir likom nesupratę, kodėl. Galbūt šią vietą labai mėgsta banglentininkai. Arba tiesiog visi renkasi kaip tarpinę stotelę.

Kitą rytą laukė antroji roadtripo į Los Andželą dalis. Jį turėjom pasiekti dienos viduryje.

Ketvirta diena. Gyvenam Holivude! »

Patiko? 4