« Aštunta diena. Las Vegasas iš viršaus.

Šią dieną pradėjom nuo kelionės į netoli esančią Las Vegas Motor Speedway trasą. Čia buvau užsisakęs važiavimą trasoje Lamborghini Huracan LP580-2. Dalykas gan populiarus, aplink Las Vegasą ir Los Andželą yra ne viena tokią paslaugą siūlanti kompanija – renkiesi iš daugybės superautomobilių, nusprendi kiek ratų nori apsukti, išklausai trumpų apmokymų, sėdi su instruktorium į mašiną ir spaudi dugną. Kitaip sakant, labai brangūs kartingai.

Aš pasirinkau Exotics Racing kompaniją. Už $469 gavau 8 ratus, įvedžiau kažkur susirastą nuolaidos kodą “FREELAP” tai pridėjo ir dar vieną (tik reikėjo apie tai dar kartą užsiminti kasoje).

Jei kam Patinka automobiliai ir lenktynės, tai pramoga tikrai puiki, nors ir ne iš pigiųjų. Bet galima rinktis pigesnius (arba brangesnius) automobilius, yra galimybė važiuoti mažiau ar daugiau ratų. Antrą kartą važiuodamas tikriausiai rinkčiausi du automobilius. Pradžiai paprastesnį, kuriuo būtų galima apšilti ir geriau susipažinti su trasa. Tada šiek tiek atvėsti nuo įspūdžių, šokti į savo svajonių mašiną ir bandyti išspausti kuo daugiau.

Draugai irgi nenuobodžiavo. Kol laukėm apmokymų, aikštelėje galėjom apžiūrėti ir įsėsti į visus jų turimus automobilius. Porsche, Ferrari, McLaren, Lamborghini… Net nežinai nuo kurio pradėti. Tadas dar pasirinko pralėkti keleivio vietoje su 700hp Dodge Charger SRT Hellcat driftui pritaikytu žvėrimi.

Apmokymai buvo gan trumpi, tiesiog supažindino su trasos taisyklėmis ir parodė geresnes linijas sukant posūkius (lyg kas pirmą kartą jas visas sugebėtų atsiminti). Po to porą ratų apvažiavome kaip keleiviai, tada gavome šalmus, susitikom su instruktoriais ir pajudėjom į savo bolidus. Instruktorius automobilius išmanė, o vat su geografija jau sunkiau.

-So, where are you from?
-Lithuania.
-Long flight, long flight… So, umm, eh… What kind of language do you speak there?
-Lithuanian.
-Oh… I was gonna say that…

Gal ir ne dedukcijos meistras, bet bent jau pasišnekėjom apie automobilius. O tada – į trasą. Pralėkiau penkis ratus, tada šiek tiek cooldown’o aikštelėje ir vėl likę ratai spaudžiant dugną. Laikas prabėgo taip greit, kad net nelabai prisimenu. Bet rankos nuo adrenalino drebėjo. Instruktorius sakė, kad daug kas pamiršta ir kvėpuoti.

Baigę lenktyniauti iškart pajudėjom link Mirties slėnio. Įvažiavimas čia mokamas, kaip ir kituose nacionaliniuose parkuose. Reikia sustoti prie aparatų ir pačiam nusipirkti bilietą už maždaug $30. Susimokėjom, informacijos centre pasiėmėm parko žemėlapį ir prasidėjo vaizdai. Karštis vis kilo, dykuma vis platėjo. Uolos, kalnai be augmenijos, tarpekliai… Pamatyti tikrai yra ko. Yra ir kur pasivaikščioti, daug visokių trailų, bet per tokį karštį nusprendėme dešimtimis mylių pėsti nekeliauti.

Sustojome prie Badwater druskų plynės. Tai žemiausia vieta Šiaurės Amerikoje. Mums pasirodė, kad ir karščiausia. Kol nupėdinom apie kilometrą takeliu link druskų sankaupų, Coca-Cola mano nešamame buteliuke tapo karšta kaip arbata. Netingint galima pasidaryti gražių nuotraukų, tik paskui tenka valytis druską nuo batų ir drabužių.

Apvažiavom dar kelias vietas pažymėtas žemėlapyje. Viena įdomesnių vietų: Artists Palette. Čia uolos nuo mineralų nusidažę įvairiomis ryškiomis spalvomis. Tikrai primena dalininko paletę.  

Vakarėjant prieš išvažiuodami sustojome prie Mesquite kopų. Čia atėjus kyla noras tiesiog paėjėti kopomis tolyn, perlipant vis aukštesnes ir aukštesnes, vis sakant “na dar vieną”. Iš pėdų matyti, kad visi taip daro. Pilni batai smėlio, bet vaizdai puikūs. Mes pataikėm kaip tik ant saulėlydžio: geriausiais apšvietimas nuotraukoms, kuriuo naudojomės tikrai ne mes vieninteliai.

Kai saulė nusileido, išsikratėm smėlį iš batų ir pajudėjom link sekančio motelio miestelyje Mammoth Lakes, kurs yra netoli Yosemite nacionalinio parko. Kitą rytą planavom iškart keliauti į šį parką, o vakare vėl į Ričmondą ir ruoštis skrydžiui. Tada dar nežinojom kad ši naktinė kelionė sukels nemažai streso.

Prieš išvažiuodami iš Mirties slėnio užsukom pavalgyti į netoliese pakelėje esantį Badwater Saloon. Suvalgiau labai skanų burgerį, kurio paplotėlis buvo iš pupelių. Kur nebus skanus, kai visą dieną pravaikščiojom dykumoje ir buvom alkani kaip šunys. Tada dar nusprenėm kitoje gatvės pusėje esančioje vos gyvoje degalinėje užsipilti kuro. Pats tokioje nesipilčiau, bet čia gi nuomota mašina… Ir galonas benzino visu doleriu pigesnis nei įprastai.

Kurį laiką pavažiavę dykuma naktį supratom, kad kažkas ne taip. Įvažiavom į niekaip nesibaigiančius kalnus. Vienu metu jau suabejojau, kad važiuojam teisingai, nes navigacija rodė daug didesnį atstumą nei galvojau, kad buvau užsirašęs. Bet paskui išsiaiškinom, kad kelias lyg ir teisingas. Tada nuo važiavimo stačiais kalnais ir nuolatinio stabdymo pradėjo kaisti stabdžiai. Apie stabdymą varikliu galima tik pasvajoti, šita mašina geriau stabdoma vėju, nei varikliu. Tad teko šiaip taip pataupant stabdžius vingiuoti, kol supratom, kad variklis rėkia, kaukia, trūkčioja, bet visai nebetraukia. Iškart pirma mintis – nereikėjo pilti to įtartinai pigaus kuro degalinėje vidury dykumos. Jau buvom išsigandę, kad galim ir sustoti naktį kalnuose, toli nuo bet kokio net ir mažiausio miestelio. Tik paskui dar gerokai pavažiavę pamatėm, kad situacija neblogėja, tai tikriausiai trauka buvo dingusi dėl mažo deguonies kiekio aukščiau kalnuose. Tiesiog sutapimas, bet ne pats maloniausias.

Ir tada bevažiuojant su kaukiančiu varikliu, gyvūnams belakstant tamsoje per kelią, užsidegė įspėjimas, kad viena padanga beveik tuščia. Galvojam – šakės, dar ir padangą pradūrėm. Bet pažiūrėjom, kad slėgis nedingsta ypač greitai. O ir mašiną išsinuomavom su įtartinai šiek tiek mažesniu slėgiu būtent toje padangoje, tikriausiai ji jau anksčiau buvo blogai užmontuota arba kas nors joje įstrigę ir šiek tiek pradūrę. Didesnės apkrovos posūkiuose tą “kažką” išjudino ir oras pradėjo dingti greičiau. Teko raityti posūkius po kalnus, stebėti slėgį ir ieškoti tose apylinkėse retai pasitaikančių degalinių. Radom, prisipūtėm ir vis su nepasitikėjimu laukdami dar kokios bėdos baigėm savo gal kokių keturių valandų naktinę kelionę iš dykumos.

Jau įvažiuodamas į Mammoth Lakes išgirdau dar vieną pyptelėjimą. Ieškau kas čia dabar nutiko ir žiūriu – perspėjimas dėl ledo ant kelio! Pasirodo, toje vietoje temperatūra naktį nukrinta arti nulio. O mes tiesiai iš dykumos, su šortais. Taip greitai nuo automobilio iki motelio registratūros dar nesu bėgęs.

Motelis vėl nebuvo stebuklingas. Aišku nelabai ir rūpėjo, bet buvo juokinga, nes kai atėjom į registratūrą, ten mus pasitikęs budintis sako “nelabai man patinka kokį kambarį jums paskyrė, duosiu geresnį”. Užeinam į tą geresnį ir pirma mintis – jei jau čia geresnis, tai koks tada tas blogesnis? Seni baldai, vos yra vietos apsisukti ir šioks toks vonios kambarys. Na, bent jau turėjom šildymą. Susinešėm daiktus ir po ilgos dienos ir nakties kalnuose griuvom miegoti.

Kitą rytą turėjom keltis anksti ir iškart traukti į Yosemite parką.

Dešimta diena. Yosemite Valley ir aukščio baimė. Kelionės pabaiga. »

Patiko? 5