« Devinta diena. Superautomobiliai, Mirties slėnis ir kiaura padanga kalnuose.

Ryte išėję į lauką iškart patraukėm link mašinos iš tos pusės, kurioje buvo padanga išdavikė. Nenustebom radę ją gerokai nusėdusią. Nusprendėm pabandyti rasti servisą, kuris ją užklijuotų. Savo jau labai riboto besibaigiančios kelionės laiko sąskaita.

Atvažiavom į pirmą arčiausiai esantį servisą. Jie apsikrovę darbais, tad nusiuntė pas kitus. Tie apsikrovę darbais, tad nusiuntė pas trečius. O treti nedirbo dėl kažkokios šventės, kurią turbūt tik patys vieni ir švenčia. Sugaišom kokį pusvalandį ar dar daugiau, nusispjovėm ir nusprendėm tiesiog nuolat papildyti oro kelyje ir važiuoti pirmyn. Žemėlapyje buvo viena degalinė kaip tik toje vietoje, kurioje jau, pagal mūsų apskaičiavimus, turėjo trūkti oro.

Jei vakar visą dieną važinėjom po mirusią dykumą, kur ne kur pastebėdami mažus krūmelius ar žolės kuokštelius, tai šiandien vos prašvitus išvydom visiškai kitokį vaizdą. Aplink vien uolos ir kalnai, pušys ir kita augmenija. Lyg būtume atsidūrę visai kitoje šalyje. Tokiam vaizdui jau reikėjo ir kitokios muzikos, tad jungėm lauk jau gerokai įgrisusį Hip Hopo topų radiją, susiradom bliuzo stotį ir riedėjom taip amerikietiškai, kaip tikriausiai dar nesam važiavę.

Prieš įsukant į parko gilumą pakeliui dar aplankėm Mono Lake. Tai didelis seklus vulkaninės kilmės ežeras, kuris kažkada buvo beveik išdžiuvęs dėl žmonių veiklos. Dabar šalia jo yra priežiūros ir lankytojų centras. Tiesa, į patį pastatą užeiti negalėjom, nes ant durų kabėjo net keli įspėjimai: uždaryta dėl širšių antpuolio. Pasirodo, kažkur viduje jos susisuko lizdą ir dabar ten ekstremali situacija.

Iš aukščiau ežeras atrodė neblogai, tai nusprendėm prieiti arčiau. Pradėjau eiti link vandens ir supratau, kad ne einu, o klampoju. Kojos lindo vis giliau į kažkokį smėlio ir molio mišinį. Nusprendžiau ežero užkariavimą palikti kitam kartui, bet jau vis tiek buvo per vėlu. Teko sėdėti aikštelėje ir dešimt minučių krapštyti lipnią kaip klijai smėlio masę. Krapštėm mes, krapštė ir visi kiti aplinkui. Labai bjaurus dalykas, kurio nepastebi, kol pats neįlipi.

Dar prieš privažiuojant Yosemite parko ribą prasidėjo įspūdingi vaizdai ir pakelės apžvalgos aikštelės. Sustoji vienoje – o už kampo dar geresnė. Taip gali ir niekad neišvažiuoti.

Parko mokestis vėl buvo apie $30 ar $40. Susimokėjom, įvažiavom ir iškart nusprendėm traukti link Yosemite Village. Pakeliui yra daugybė įvairių sustojimų norintiems apsistoti kempinge ar pasivaikščioti takais, bet tam reikia paskirti daug laiko, o mes čia buvom tik vieną dieną. Įspūdžių užteko ir tiesiog važiuojant keliu. Aplink vien skardžiai, slėniai, augmenija, o vietomis ir apdegusių medžių stabarai. Važiavom vis stabtelėdami apžvalgos aikštelėse ir tuo pat metu skaičiavom kilometrus iki jau visai arti esančios degalinės, kurioje turėjom prisipūsti vėl gerokai patuštėjusią padangą.

Kai atvažiavom į degalinę iškart pradėjom savo tradicinį šokio aplink padangą ritualą. Aš einu prie kompresoriaus, Aurelijus nuleidžia langą ir sako, kokį slėgį rodo monitorius. Paimu kompresoriaus žarną, ji pasirodo gerokai patrūnijusi, bet vakar su tokia jau išsigelbėjom. Pro langą klausiu:

–Kiek turim slėgio?
-25.
-Gerai, pučiu. Kiek dabar?
-23.

Tikriausiai blogai uždėjau antgalį. Pataisau ir vėl pučiu.

-Kiek dabar?
-22.
-Dabar?
-21.

Pažiūriu kur veda šlanga. Prie kompresoriaus ji apraizgyta kažkokiomis vielomis, lipnia juosta ir pasidaro viskas aišku.

Įėjęs į degalinės parduotuvės vidų ir susirinkęs prekes klausiu kasininko, ar kompresorius veikia. Tas atrodo net šiek tiek nustebęs dėl tokio klausimo. Paaiškėja, kad jau seniai neveikia. Neatrodo, kad greitai ir sutaisys. Nenustebčiau, jei net ir degalų neturi. Dar perspėja, kad atsiskaitant kortele reikės palaukti kokią minutę, nes ir ryšys čia prastas. Kalnuose viskas daug lėčiau.

Kol kortelių skaitytuvas stenėdamas siunčia duomenis apačion į civilizaciją, kasininkas paklausia, iš kur mes. Lietuvos jis nei girdėjęs nei regėjęs. Arčiausia valstybė kurią žino – Švedija. 

Išsiaiškinam, kad sekanti degalinė už keliasdešimt mylių, atsisveikinam ir traukiam toliau. Mes ką tik išleidom iš savo ir taip per tuščios padangos orą, bet dar nepasiduodam.

Dar pavingiavę keliais pasiekiame Yosemite Village. Šonuose didžiulės ir stačios uolos. Aplink zuja į žygius išsiruošę žmonės. Visi keliauja takais aukštyn. Kai kurie – tikri profesionalai, su kalnų batais, apranga, pakankamai vandens ir užkandžių kuprinėse. Kiti – ne tokie pasiruošę, už kiekvieno posūkio klausinėjantys, ar dar toli.

Nusprendžiam palypėti ir mes. Iki pat viršaus (Yosemite Falls) lipti neketinom, tiesiog norėjom pamatyti porą pirmųjų žemėlapyje pažymėtų taškų (čia vėl labai pravertė maps.me, nes ten yra sužymėti takai ir stotelės juose). Tada dar nežinojom, kad kelionė iki pat viršaus ir atgal užtruktų 8 valandas. Vėliau tai pasakė kiti, jau grįžtantys. Atrodė taip, kad patikėjom.

Kuo aukštyn, tuo labiau takas statėja, atbrailos aštrėja, o smėlis po kojomis vis biresnis. Jau žinau, kad Tadas ne itin draugauja su aukščiu, bet vis drąsinu – baik tu, sakau, taigi čia paprastas takas turistams, kas tau čia nugrius. Lipam ir viskas. Paskui grįžęs į Lietuvą po savaitės skaitau, Kad nuo to tako nusirideno ir užsimušė du turistai. Gal ir ne koks padrąsinimas.

Palypėjom gal porą mylių. Vaizdai tikrai gražūs, bet aukštyn kopti nėra lengva. Turistų daug, bet kalbų girdėti mažai. Visi tik šnopuoja ir pamažu slenka pirmyn, vis sustodami “pafotografuoti”, nors iš tikrųjų tiesiog bando atgauti kvapą. Šiaip įveikti maršrutą įmanoma, bet nusprendėm sukti atgal, nes pradėjom per vėlai ir čia nebuvo mūsų pagrindinis tikslas. Gavom kalnų dozę, nuo uolų apžiūrėjom slėnius ir patraukėm žemyn. Leistis lengviau, bet birus smėlis neleidžia žiopsoti, bet kada gali paslysti ir nudardėti akmenimis žemyn. Visai kelionei sugaišome kokias pora valandų.

Kai grįžom dar pavalgėm užeigoje, kur amžinos kalėdos. Spalis, o prie židinio jau stovi eglutė ir dovanos. Ir pro langą gali stebėti per kelią ramiai vaikštančias stirnas. Visai nebloga vieta atsipūsti.

Po valgio jau vakarėjo, mums reikėjo važiuoti dar apie keturias valandas link Ričmondo. Prie jo vėl papuolėm į šiokius tokius kamščius, bet jau nebuvo netikėta. Apsistojome tame pačiame motelyje kur ir pirmą dieną, o kitą dieną jau turėjome judėti į oro uostą, atiduoti automobilį ir grįžti Lietuvon. Nors kelionės pradžioje atrodė, kad laikas slenka gan lėtai ir daug visko pamatėm, pabaigoje jau norėjosi dar dešimties dienų.

Kitą rytą prieš išskrisdami dar papusryčiavom Oaklande, apsukom ratelį aplink jame esantį tvenkinį su peraugusiomis antimis mutantėmis, nusistebėjom, kad parkuose benamiai pasistatę ištisus nebeišardomus fortus ir patraukėm link oro uosto. Po ilgo skrydžio, dar ilgesnio persėdimo laukimo Osle ir kelionės iš Rygos į Lietuvą pagaliau buvau namie.

Dešimties dienų Kalifornijoje ir aplinkinėse valstijose ir užtenka ir neužtenka. Greit lekiant pamatyti galima tikrai daug, bet nepamatyta lieka dar daugiau. Bus proga sugrįžti.

Patiko? 17