2018 balandį savaitei trise lankėmės Kretoje. Tai buvo gan paprasta rami kelionė, bet viešbutyje pasyviai nesėdėjom. Stengėmės pakeliauti po salą ir ją apžiūrėti. Gyvenom Chanijoje (tada dar buvo skrydžiai Vilnius – Chanija, dabar lyg ir tokių nebėra). Kadangi turėjom tik savaitę, apžiūrėjom tik vakarinę salos dalį. Sakyčiau, kad Kretai reikėtų paskirti porą savaičių, arba rinktis tik kelis pagrindinius dalykus. Čia aprašysiu kelis dalykus, kurie padarė didžiausią įspūdį ir ką galėtumėt nuveikti, jei ir jūs keliausite į Kretą. 

Chanija

Kadangi kelionę planavom patys, tai pasirinkom apsigyventi Chanijoje, kad nebūtų toli nuo prie jos esančio oro uosto (yra dar ir kitas, Herakliono, kuris yra sostinė). Ilgai sprendėm kurį miestą pasirinkti, bet dauguma atsiliepimų ir vaizdai iš Google Street View patvirtino, kad Chanija geriausias pasirinkimas. Ne veltui Chanija vadinama gražiausiu Kretos miestu. Nors iš tikrųjų tai Kretos miestai nėra įspūdingai gražūs, visa esmė salos gamtoje.

Kai atvykome buvo dar ne sezonas. Visur aplink vyko pasiruošimo darbai, nes jau tuoj tuoj turėjo pradėti plūsti turistai. Apsigyvenome viešbutyje su vaizdu į jūrą. Po langais vingiavo pakrantės promenada. Tiesa, tuo metu kaip tik keitė jos dangą, tai į žuvėdrų klyksmus vis įsimaišydavo ir traktorių variklių garsai. Mums tai labai netrukdė, nes dienomis būdavom iškeliavę ir grįždavom tik vakare.

Mes gyvenome vos toliau nuo pagrindinės įlankos. Čia irgi buvo valčių uostas bei šviežios žuvies turgus, kuriame kavinių šeimininkai išgriebdavo vertingesnį laimikį vos jam pasirodžius. Jei ne traktoriai, čia būtų ramiau nei pačiam centre, bet vis dar pakankamai arti jo.

Pagrindinis miesto judesys vyksta Chanijos prieplaukoje. Čia šalia vandens išsidėstę restoranai, šalia vaikšto turistai, ant molo vidudienį tingiai sėdi vietinis jaunimas. Mes taip pat vieną dieną šiek tiek pachillinom ant to molo, kurio pabaigoje pastatytas švyturys. Tiesiog sėdi, atsipalaiduoji ir stebi šiek tiek nutolusį judesį priešais esančioje pakrantėje, arba po vandeniu besiritinėjančius jūros ežius, arba virš galvų parasparniais vis praskrendančius turistus.

Iš tikrųjų į pakrantę smagiau sugrįžti leidžiantis saulei. Tada jau prasideda vakarinis šurmulys, veiksmas restoranuose, įsižiebia šviesos. Daug geriau atrodys ir pats uostas bei jame esantys objektai.

Vakare taip pat atgyja ir Skalidi gatvė bei jos apylinkės. Čia visi renkasi į barus ir parduotuves: pavalgyti, pasilinksminti ir apsipirkti. Piko valandomis gatvė tiesiog užsikemša zujančiais motoroleriais ir automobiliais, o šaligatviai pilni ne tik turistų bet ir vietinių.

Eidami senamiesčiu nuo pakrantės link Skalidi ir kitų su ja besiribojančių gatvių rasite daugybę restoranų, suvenyrų parduotuvių ir kitų vietų, kur kiekvienas turistas mielai laukiamas. Tik neškit pinigus.

Chanijoje yra ir senasis turgus po stogu. Tiesa, jis nėra labai išskirtinis, turgus kaip turgus, bet jei jau būsit centre galite užeiti. Mes šalia eidavome pusryčiauti į Grēgórēs kepyklėlę, tai užsukome ir ten.

Automobilio nuoma ir eismas

Kretoje visi važinėja ne tik automobiliais, labai populiarūs ir motoroleriai. Mes išbandėme abi transporto priemones. 

Automobilį išsinuomoti iš vietinių firmų paprasčiau nei daugelyje kitų vietų. Nereikia kreditinės kortelės ar depozito. Tiesiog sumokate kortele arba grynais, pasirašote sutartį ir judate į kelią. Galite rezervuoti internetu ir pasiimti oro uoste, arba tiesiog susirasti nuomos punktą gatvėje (ten jų daugybė, Kreta gyvena iš turizmo, tai didesniuose miestuose pilna “ofisiukų” su mašinų nuoma, turų užsakymu, viešbučių radimu ir panašiai – tiesiog įeinat ir užsisakot ko reikia). Mes užsisakėme iš anksto AutoRentalsCrete ir ėmėm automobilį iš oro uosto bei ten pat grąžinome. Visada geriau rinktis vietines kompanijas, nes su jomis viskas daug paprasčiau, nereikia kreditinės ir papildomų draudimų. Mažiau biurokratijos ir išlaidų.

Kretos keliai nėra įspūdingi. Jie turi vieną greitkelį, kuris eina per šiaurinę dalį, išilgai visos salos. Jame stovi daugybė greičio matuoklių, tad nežiopsokite. Perspėjantys ženklai pastatyti, tad reikia tiesiog stebėti kelią. Kitur greičio kamerų nematėm, tik greitkelyje. Pats greitkelis irgi toks vidutinis, gan vingiuotas, visi mėgsta juo lėkti, danga ne visada puikios kokybės, bet pakankamai gera.

Visai kiti reikalai įvažiavus giliau į kalnus. Čia greit nepalėksite. Keliai vingiuoti ir kai kur su ne pačia geriausia danga, pasenę. Kartais būna netikėtų susiaurėjimų, duobių, riedulių ar pasimetusių ožkų, tad reikia neįsijausti, kad neapgadintumėte nuomotos mašinos. Keliaudami kalnais nusiteikite, kad greitai nejudėsite. Kai kur dėl vingių ir kelių būklės judėdavom vidutiniškai 40 km/h greičiu. Reikia turėti tai omenyje planuojant savo keliones po salą, nes jei įvažiuosite į kalnus gerokai sulėtėsite. Apibendrinant kelių būklę, jie tikrai nėra tragiški, bet greitai čia nepalakstysite ir nepažioplinėsite. 

Eismo kultūra taip pat šiek tiek kitokia nei Lietuvoje. Vokiečiams ji gali pasirodyti labai chaotiška, bet, manau, lietuviai gan greitai prisitaikys. Tiesiog eisme labai daug improvizacijos. Motoroleriai lenda per mažiausius tarpelius, tad visada reikia stebėti veidrodėlius ir palikti vietos. Pėstieji mėgsta eiti per raudoną. Juostos ir posūkiai egzistuoja ne visada. Eismas nėra agresyvus, bet juda gan greit, tad jei jau norit įsilieti į judrią gatvę piko metu teks ištaikyti progą ir gerai spustelti gazą, nes kad jus kas nors įleis mažai tikimybės. Na, bet kai jau kažkokiu būdu “įkišite” automobilį į eismą, tai niekas nesupyks, nes visi taip daro. Kiekvienas važiuoja kur jam reikia, bet kiekvienas ir supranta kitą.

Vos atvykę, dar tik keliaudami iš stoties, jau spėjom pastebėti, kad visur gatvėse pilna pikapų. Dauguma ne pirmos jaunystės…

…nors vienas kitas pasitaikė ir restauruotas. Tikriems entuziastams.

Apskritai Kretoje daug senų automobilių. Jei jau žmonės atsiveža į salą transporto priemonę, tai ją ir suvažinėja iki subyrėjimo, nes taip paprastai parduoti jos kažkam kitam nepavyks dėl mažos vietinės rinkos. O kai subyra, tiesiog palieka gatvėje. Vienoje vietoje matėm jau neaišku kiek laiko bestovintį motorolerį, paremtą medžio šaka. Detalės jau aprinktos kitų vietinių, o sėdynėse tikriausiai žiurkės spėjo ne tik susisukti lizdą, bet ir išsikraustyti kai namų kokybė dėl skersvėjo tapo per prasta net ir joms. 

Kalnuose mačiau ir vaizdą, kuris priminė mano vieną mėgstamiausių žaidimų – Far Cry 3. Radome išvaizda labai jau tą žaidimą primenantį pikapą. Buvome kalnuose, kur aplinka taip pat atrodė labai panaši, o vos išlipus dar pasigirdo ir tolumoje kaimelyje skambanti muzika – lyg garso takelis.

Motoroleriai

Motoroleriai verti atskiros dalies, nes man labai patinka toks keliavimo būdas. Jei keliaujate po kokią nors salą ar šiaip vietovę kur šilta ir daug vingiuotų vaizdingų kelių ir nereikia didelio greičio, visada rekomenduoju išbandyti motorolerius. Geresnės transporto priemonės keliauti tokiose vietose tiesiog nėra. Valdyti paprasta, užtenka B kategorijos (arba AM), lengva rasti vietos pasistatyti, galima lengvai sustoti pafotografuoti beveik bet kur, apžvalgos kampas daug puikesnis nei bet kokioje mašinoje.

Vienintelis minusas, kad, skirtingai nei pvz. Ispanijoje, čia su B kategorija galėsite vairuoti tik 50 kūbinių centimetrų motorolerį (Ispanijoje 125cc). Tokie įsibėgėja tik iki kokių 60-70 km/h, tai apkeliauti visos salos arba lėkti greitkeliais nepavyks. Bet bent porai dienų išsinuomoti ir apkeliauti artimesnes vietas tikrai rekomenduoju. Aišku, jei turite A kategorijos teises, galite rinktis kažką galingesnio. Mes važiavome trise dviem motoroleriais, tai ėmėm vieną 50cc ir vieną 200cc. Tiesa, ir tas 200cc buvo apribotas, matyt, bijant nepatyrusių vairuotojų. Prigrasino šiukštu neliesti nustatymų, tai ir nelietėm, tvarkingai pukšėjom silpniausiu režimu. Niekur ir nenuskubėsi, kai reikia palaukti lėčiau važiuojančio.

Anksčiau esam nemažai apvažiavę motoroleriais (pvz. Maljorkoje), tad ir čia planavome susukti daug kilometrų. Tiesa, paskui planai pasikeitė, nes pamatėm, kad čia tiek daug nenuvažiuosi. O ir ta vieta, kur nuomojomės motorolerius (Mortoglou), turi apribojimus mažesnės kubatūros motoroleriams: leidžia nuvažiuoti tik apie 50 km į bet kurią pusę nuo Chanijos. Mes nuvažiavom gerokai daugiau, tik niekam nesakykit. Reikia tik mokėti pasirinkti kelią, nes greitkeliu pupsėti būtų nesąmonė. Kaip ir žvyrkeliu (todėl iki Balos paplūdimio taip ir neprivažiavom, teko suktis ir kitą dieną grįžti su mašina).

Pirmą dieną važiavom pakrantėmis, į kairę nuo Chanijos. Važiavom kalnais, šalia paplūdimių, per mažus miestelius. Antrą dieną apvažiavom pusiasalį kuriame yra Chanijos oro uostas, aplankėme ten esančius urvus, tarpeklius ir paplūdimius (Stavros).

Kartais kildavom į tokias stačias įkalnes, kad mažos kubatūros varikliams vos užtekdavo parako, o šiek tiek atsilošus kildavo priekinis ratas, bet įveikėm jas visas. Kartais važiavom visai šalia vandens arba skriejom tarp daugybės alyvmedžių. Kartais atokesniuose kalnuose tekdavo laviruoti ir stengtis nepaslysti ant milijonų ožkų spirų. Užtat bet kada galėdavom sustoti paplūdimiuose ar tiesiog kur nors pakelėje pafotografuoti.

Miestuose taip pat daug paprasčiau landžioti motoroleriais nei stovėti vakariniame kamštyje su mašina. Daug nebeišsiplėsiu, tiesiog patys imkit motorolerį, grynakrauję salų transporto priemonę, ir nerkit į kalnus. Pasigrožėsit vaizdais ir pajusit laisvę.

Dar vienas panašus būdas įdomiai pakeliauti – keturračių turai. Tiesa, aš apie juos per vėlai prisiminiau ir jau nebebuvo kada užsisakyti. Bet iš ankstesnės patirties žinau, kad tai labai geras būdas smagiai pakeliauti po vietas, kurių su kasdienėmis transporto priemonėmis neaplankysite. Jei norite kažko aktyvaus – rekomenduoju.

Maistas

Kretoje galite paragauti daug skanaus ir įvairaus maisto. Mes ragavom visko: garsiųjų kretos salotų, žuvies, sūrių, souvlakių (vietinis “šašlykas”), sraigių, ožkienos… Išbandėm vieną labai garsią tikro vietinio maisto vietą, kur visiškai pakeitėm požiūrį į per visą savaitę susidarytą nuomonę, kas yra tikrasis Kretos gyventojų maistas.

Pradėkim nuo paprastesnių dalykų. Kadangi gyvenom prieplaukoje, tai šalia buvo daugybė žuvies restoranų. Į tuos, kurie įsikūrę pačiose turistiškiausiose vietose, nėjom. Žmonių ten daug, bet abejoju, ar kokybė įspūdinga.

Pirmą vakarą labai nesigilinom ir tiesiog užsukom ten, kur mus pakvietė (nors taip dažniausiai nedarom). Kadangi ten daug kas gyvena krepšiniu, tai greit radom bendrą kalbą apie Lietuvą ir greit vyksiančias rungtynes. Bet maistas nebuvo įspūdingas. Tiesiog pagliaudėm krevečių ir kažkokių pakeptų žuvelių užkandžiui. Nuraminom kirminą ir tiek.

Vėliau nusprendėm pasiklausti vietinių rekomendacijos ir dar pasitikrinti Trip Advisor. Taip išbandėm vieną prie pat mūsų esantį neblogai įvertintą žuvies restoraną Achilleas. Vis prisimindavom prieš maždaug metus Sorento aptiktą vietelę prieplaukoje, kur valgėm tikrai nuostabių jūros gėrybių, tai norėjom rasti kažką panašaus. Ir nusivylėm. Tikrai nebuvo kažkas įspūdingo, maistas visiškai blankus. Nežinau, kodėl jam tiek daug pagyrimų.

Kitą dieną atsitiktinai radom daug puikesnę vietą. Irgi įsikūrusią šalia, bet mažiau išsireklamavusią. Ten valgė vietiniai, tad nusprendėm užsukti ir mes. Planas “valgyk ten, kur valgo vietiniai, o ne turistai” pasiteisino. Šįkart labai daug nebesitikėjom, bet buvom maloniai nustebinti. Pasiklausėm, kas šviežia, paklausėm rekomendacijų ir tikrai skaniai pavalgėm. Porcijos normalaus dydžio, gerai paruoštos. Vieta vadinasi Akrogiali Taverna ir rekomenduoju ten užsukti, jei norėsite žuvies. 

Daug kartų valgėm ir jų vietinį “šašlyką” souvlaki (tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, ne tokį ir vietinį). Vietų kur jį parduoda daugybė, nuo greito maisto užeigėlių skirtų tik souvlakiams, iki šiaip kavinių, kur souvlaki yra vienas iš daugelio patiekalų. Dažniausiai šis maistas būdavo skanus, ypač jei šalia dar yra pakankamai jų gardžiojo tzatziki padažo.

Kelis kartus ragavom ir Kretos salotų. Na, kur geriau jų paragauti, jei ne pačioje Kretoje. Tikrai nenuvylė, viskas šviežia ir “sukombinuota” taip, kaip ir turi būti. Tiesiog skanu.

Valgėm ir burgerių. Tiesiog buvau skolingas kelionėms draugams iš anksčiau, tai išsigooglinau va tokią vietą: Sam Burgers. Kiek pastebėjau, dabar jie lyg ir persikėlė ar užsidarė, tai nieko negarantuoju. Atsiliepimai buvo neblogi, o paragavus irgi nenuvylė, visai geri burgeriai. Kol laukėm savo užsakymo, prie mūsų atėjo nedrąsi katė (kad nedrąsi matėsi iš figūros, kitos aplink šmirinėjančios buvo gerokai labiau įmitusios). Katė prisėdo šalia per pagarbų atstumą ir laukė kartu su mumis. Vienu metu jau lyg ir norėjo nueiti, bet pasakiau jai, kad palauktų, nes tuoj pasidalinsiu su ja savo porcija. Arba ji moka lietuviškai, arba suprato viską iš akių, nes sėdėjo ir laukė kol man atnešė mano burgerį. Pažadą ištęsėjau.

Pati įspūdingiausia vieta kurioje ragavome tikro Kretos maisto – Dounias. Kad pasiektumėte šią vietą reikės pavažiuoti šiek tiek į kalnus, į vietovę pavadintą Drakona. Kai pamatysite posūkyje prie kelio verdančius puodus, suprasite, kad radote. Aplinka paprasta – tiesiog sėdėsite pavėsinėje prie paprastų staliukų. Jausitės kaip lietuviškam kaime, tik tiek, kad šalia matysis kalnai.

Dounias pavadinti restoranu sunkoka. Čia nėra nei meniu nei tradicinio aptarnavimo. Tiesiog vietinis gyventojas kasdien gamina “lėtą maistą” nuo pat ryto ir pasiūlo jums to ką turi. Vietoj rinkimosi iš meniu jis jūsų tiesiog paklaus, ar valgote viską (na, iš tikrųjų veganams čia nelabai ir būtų ką veikti), tada tiesiog pradės savo nuožiūra nešti įvairius vietinius senovinius patiekalus, pagamintus iš vietoje užsiaugintų produktų, kol jau atrodysite pasisotinę.

Viskas pagaminta taip, kaip tradiciškai valgydavo vietiniai “paprasti žmonės”. Angliškai jis beveik nešneka, moka tik porą maisto pavadinimų, bet mums pasisekė, nes šalia kaip tik pietavo vietinis gidas ir mums papasakojo apie kiekvieną patiekalą, bei jo reikšmę Kretos gyventojų mityboje. Jei tik pageidausite, jums viską noriai parodys, papasakos, galėsite pasifotografuoti. Čia žmonės ateina ne tik pavalgyti, bet ir įsitraukia į procesą, domisi Kretos maisto istorija.

Paragavom visko, nuo salotų ir kiaulienos iki sraigių ir ožkienos. Ką siūlė tą ir ragavom. Patirtis įdomi, grįžus į tuos “tradicinius” souvlakius jau žiūrisi kitaip. Bet ir maistas ne kiekvienam.

Apie Dounias dar daug galite prisiskaityti internete. Tikrai unikali vieta. Svarbiausia, kad atlaikytų skrandis!

Dar vienas be galo populiarus dalykas Kretoje – šalta kava. Ne veltui Frappé yra vadinama Graikijos nacionaline kava. Čia ji buvo sukurta ir čia ją žmonės siurbčioja kiaurą dieną. Tad jei eisite gatve nusipirkę ne vietinės skanios kavos, o Starbucks, susilauksite pašaipių vietinių žvilgsnių ar net nepiktų komentarų.

Tarpekliai

Vienas pagrindinių dalykų, dėl ko visi lankosi Kretoje, yra Samaria tarpeklis. Juo reikia eiti pėsčiomis, lipti per akmenis, žvyrą, tiltus, kęsti karštį, kol galų gale įveiksite 16 km distanciją. Šį žygį reikia užsisakyti iš anksto, kad po jo jus pargabentų atgal. Užtruks visą dieną. Deja, kai buvom mes buvo dar ne sezonas, tad žygis buvo negalimas. Bet mes susiradom kitą, taip pat įspūdingą tarpeklį, vedantį iki Katholiko paplūdimio. Atstumas trumpesnis, bet vaizdų yra tikrai gražių.

O radom tą tarpeklį visai atsitiktinai. Tiesiog važiavom motoroleriais link Gouverneto vienuolyno, nes žinojom, kad šalia yra keli urvai. Čia vėl pasitarnavo maps.me, kuris parodė ne tik trailus iki tų urvų, bet ir tai, kad toliau yra apleistos bažnyčios, vienuolynas, tiltas bei tarpeklis, vedantis iki jūros.

Pasiemėm turimus vandens likučius, palikom motorolerius ir patraukėm per kalnus, kuriuos pasieksite perėję per vienuolyno kiemą. Šalia nuolat skambėjo kalnų ožkų varpeliai. Niekaip nesuprantu, kaip jos sugeba be vargo užlipti 90 laipsniu kampu aukštyn, kai mes šnopuojame jau po šimto metrų, nors einame išskobtais laipteliais. Dar įdomiau, kad tos ožkos kažkam priklauso, nes turi varpelius. Kai kur matėme tiesiog kalnų viduje “įmontuotus” namus, galbūt ten ir gyvena šeimininkai?

Belipant laiptukais pirmiausia prieisite urvus. Juos verta apžiūrėti, kai kuriuose galima nueiti labai toli, tačiau reikia būti tinkamai apsirengus ir turėti kuo pasišviesti. Vietomis labai šlapia ir slidu, tad nepratusiems geriau nerizikuoti. Mes labai giliai nesibrovėm, nes neturėjom normalių šviestuvų ir aprangos. Bet ir nedaug paėjus galima pamatyti įdomių dalykų – požeminius vandens telkinius, stalaktitus, stalagmitus, įvairias žmonių išskobtas struktūras…

Einant toliau pamatysite apleistą Katholiko vienuolyną, bažnyčią, tiltą…

Vaizdai tikrai įspūdingi. Ypač kai pagalvojate, kad viskas yra giliai kalnuose, nepasiekiama transportui ir čia gyvenant daug ką reikėdavo atsigabenti pačiam ant kupros.

Nusileidus po tiltu prasideda akmenuotas tarpeklis, vedantis iki pat jūros. Siūlau nesustoti ir pabaigti paėjėti tuo tarpekliu. Bus ko pažiūrėti tiek einant, tiek pasiekus tikslą.

Man pačiam šis tarpeklis paliko vieną didesnių įspūdžių, nes radom jį visiškai atsitiktinai ir nieko nesitikėjom. Jei eisite Samaria tarpekliu gal Katholiko ir nebus toks įspūdingas, bet aš rekomenduoju.

Paplūdimiai

Pats populiariausias Kretos paplūdimys – Balos. Tai išties vaizdinga vieta, bet nėra lengvai pasiekiama. Tam prireiks automobilio, turėsite susimokėti už įvažiavimą, kelis kilometrus važiuoti ne pačios geriausios kokybės žvyrkeliu, o paskui dar nusileisti laiptais nuo gan nemažo kalno, kol prieisite jūrą. Čia taip pat reikėtų turėti visą dieną, nes dėl pusvalandžio atvykti neapsimoka.

Kol važiuosite link paplūdimio spėsite atsižiūrėti ir atsifotografuoti kalnų ožkų ir ožių. Kadangi kelais prastas, tai mašinos ir taip rieda lėtai, o neretai dar ir sustoja pro langą pabendrauti su praeivėmis ožkomis. Šios jau įpratę prie dėmesio, mielai pozuoja ir, manyčiau, tikisi vieno kito skanėsto.

Sustojus Balos parkinge taip pat pilna ožkų. Jos čia tiesiog apspitę turistus. Kai kurios netgi įsigudrina užlipti ant automobilių. Užlipa alfa ožiai, o beta ožkos stovi apačioje ir gina, kad nei joks kitas žemesnio lygio raguotis negalėtų dalytis sostu. Jei kišenėje turite kad ir paprasto batono, per minutę tapsite ožkų šamanu ir galėsite jas visas sukviesti aplink save. Smagu ne tik jums, bet juoko sukelsite ir aplinkiniams turistams.

Laiptai iki paplūdimio netrumpi, tad per daug paplūdimio reikmenų ar akmenų į kuprinę neprisikraukit – paskui dar teks juos parsitempti ir į viršų.

Apačioje gražus nemažas paplūdimys, šalia Tigani pusiasalis, ant kurio galima užsiropšti. Kol vieni maudėsi ir gulėjo prie vandens, aš nusprendžiau pasiekti tą pusiasalio uolą (plokščiakalnį). Iki jos reikia paėjėti per akmenis, ant kurių dažais nupaišytos rodyklės žyminčios kelią, o tarp jų – vanduo. Kai kur tie akmenys juodi. Iš pradžių kažkaip galvojau, kad tikriausiai jie vulkaninės kilmės. Paskui kilo vis daugiau įtarimų. Vienoje vietoje šalia iki pusės juodų akmenų radau juodos lipnios skystos masės. Pasirodo, akmenys čia juodai nusidažo po įvairių naftos išsiliejimų. Tobulas rojaus paplūdimys iš atviruko, kuriame žmonės turškiasi naftoje.

Pusiasalyje yra apžvalgos vieta ir bažnyčia. Visi lipa ant jo pro dešinę. Aš nusprendžiau ropštis į priešingą pusę. Kairė pusė daug atšiauresnė ir su kiekvienu žingsniu darosi vis sunkiau eiti toliau, nes statėja uolos ir sunkiau rasti sekančią, ant kurios sugebėtum peršokti. Taip pat, kuo arčiau išorinės pusės, tuo uolos juodesnės ir tuo didesnės bangos į jas dūžta. Naiviai tikėjausi apeiti ratą, bet teko apsisukti po kokių dvidešimties minučių, kai supratau, kad tam turėčiau paskirti gerokai per daug laiko ir dar neaišku, ar vėliau išvis įmanoma praeiti. Užtat pamačiau kitą Balos pusę, kurios atvirukuose tikriausiai nerasi.

Apibendrinant, Balos man visai patiko, nors šiaip nesu mėgėjas gulėti paplūdimiuose. Patiko, nes kol vieni guli, kiti gali ropštis uolomis ir tyrinėti apylinkes. Na, pripažinsiu, ir pats vaizdas tikrai neblogas. Nors iš pradžių buvo debesuota, vėliau debesys išsisklaidė ir žydro vandens įlanka pasimatė visu gražumu.

Kretoje yra ir daugiau paplūdimių, tad jei norite pasideginti saulėje, nebūtina ieškoti privačios nuošalios vietos. Tiesiog važiuodami nuo Chanijos link Balos galite rasti paplūdimių šalia kelio (Chrissi Akti, Iguanos ir t.t.). Radome net ožkų paplūdimį, kurio atšiauresnis korėtas krantas nebuvo labai tinkamas dvikojams, bet puikiai tiko nuo visuomenės dėmesio atsipūsti panorusioms raguotosioms.

Na, o pusiasalyje prie oro uosto yra visai graži vieta Stavros, kurią rekomendavo ir vietiniai.

Kalnai, jų keliai, miesteliai ir kiti dalykai

Man visada patinka kalnai ir jų keliai. Patinka tiesiog vingiuoti jais ir grožėtis vaizdais. Na, o pakilus aukščiau galima pajusti ramybę, nes atitolsti nuo apačioje esančio judesio ir chaoso.

Radome kelias gražias vietas tiesiog važiuodami ir pakeliui vis patikrindami ką šalia rodo maps.me. Viena iš tokių – Kourtaliotiko tarpeklis. Čia yra maža bažnytėlė ir krioklys.

Iki jo veda gražus vingiuotas Kelias per kalnus. Nuvykome ten jau vakare, kol apvaikščiojom pradėjo ir temti. Puikus būdas užbaigti dieną, nors po to ir laukė netrumpa kelionė per kalnus naktį.

Važiuodami aplankėm ir nemažai įvairių miestelių. Pavyzdžiui, buvom nukeliavę į Spili ir kitas apylinkes. Viename mažame kelių trobų kaimelyje kalnuose, kur aplink nėra daug konkurencijos, šalia vienas kito stovi du “restoranai”, o tarpuvartėse klientų laukia dvi moteriškės. Viena labai nagla, kita kuklesnė. Ta nagloji iškart puolė mus kviesti, tuo tarpu kita susigėdusi nukurnėjo vidun. Buvo vidudienis, mes vieninteliai potencialūs klientai tuo metu. Kad jau buvom išalkę, tai teko eiti pas tą rėksningąją šeimininkę. Nei maistas, nei švara, nei savininkų nuotaika nenudžiugino, bet buvo mažai pasirinkimų. Kad jau prisėdom, teko pasiimti alaus, mažiausiai rizikingą patiekalą ir numalšinti kirminą.

Pervažiavus salą iki pat galo į pietus, galima rasti tikrai neblogų paplūdimių. Po kalnus galima maltis ilgai, ypač turint omenyje, kad greitis nėra didelis. Tiesa, visų vietų surašyti čia negalėsiu, nes daug jų tiesiog nepasižymėjau, važiavom ir tiek.

Važiuodami vis sutiksite krūmuose bliaunančias kalnų ožkas. Kartais tas bliovimas toks garsus, kad išlipus iš mašinos pafotografuoti tampa beveik kurtinantis. Na, bet kol nuo kalno neužkrenta ant automobilio kapoto, tol jos man netrukdo.

Kretoje pasivaikščiojom ir po gynybinius įrengimus, pakrantės koplytėles, spalvingus arba gelsvai pilkšvus senamiesčius…

Bet visa tai nepadarė tokio didelio įspūdžio kaip gamta. Manau, kad Kretoje nepamatysite tokių civilizacijos stebuklų, kokius galima rasti daug kur. Čia svarbiau gamta. Būtent todėl net nesilankėme ir archeologinių kasinėjimų vietose, nes tai nebūtų nustelbę ne taip seniai matytos Pompėjos. Vieną pamatėm iš toli, jau po darbo valandų, supratom, kad nebūtų apsimokėję ir eiti vidun. Apsimokėtų tik tuo atveju, jei dar nesate matę kažko panašaus ir jums rūpi prisiliesti prie istorijos iš arčiau.

Tokia tad buvo mūsų pavasarinė kelionė į Kretą, tik tik prieš prasidedant sezonui, kai dar nekankina karštis ir minios turistų. Kretoje reikia tiesiog atsipalaiduoti ir keliauti po kalnus, mėgautis paplūdimiais, maistu ir judriomis naktimis miesto centre. Sala nepasižymi dideliais architektūros stebuklais ir išpuoselėtais miestais, bet viską atperka gamtos įvairovė ir gvybingumas.

Žodynėlis

Labas / viso: Γειά σου (tariasi jahsu). Neformaliai jah (jahsas – daugiskaita)
Labas rytas: Καλημέρα (kalimera)
Labas vakaras: Καλησπέρα (kalispera) 
Taip: Ναί (ne)
Ne: όχι (ohi)
Atsiprašau: Συγνώμη (signomi)
Prašom: Παρακαλώ (parakalou)
Ačiū: Ευχαριστώ (efkaristou)
Į sveikatą: Στην υγειά μας! (stine jamas)
Ups – opa

Patiko? 9